1 pavyzdys:
Čia tiesiog pradedame nuo pirmojo pavyzdžio. Norėdami atlikti C++ kodus, mums reikia kai kurių antraštės failų. Taigi, į šį kodą įtraukiame reikalingus antraštės failus. „iostream“ antraštės failas yra būtinas, nes šiame kode turime rodyti kai kuriuos duomenis ir šis antraštės failas palaiko „cout“ funkciją. Tada turime „cstdlib“; ši antraštė pateikia metodų rinkinį, pvz., „getenv()“ metodą.
Dabar pridedame „vardų erdvę std“, kad nereikėtų mūsų kode pridėti „std“ su „cout()“ funkcijomis. Po to iškviečiama funkcija „main()“. Tada įdedame „char*“, kuris yra žymeklis čia pavadinimu „var_1“. Tada šiame „var_1“ kintamajame įdedame funkciją „getenv()“ ir kaip parametrą perduodame „SESSIONNAME“.
Po to pridedame sąlygą „if“, kuri patikrina, ar „var_1“ nėra lygus „NULL“. Jei „var_1“ nėra nulis, pirmiausia išspausdinamas aplinkos kintamojo pavadinimas. Tada kitoje eilutėje išspausdinama to kintamojo reikšmė. Bet jei „var_1“ yra „NULL“, jis nerodys jokio pranešimo ir kodas baigsis.
1 kodas:
#include
#include
naudojant vardų erdvė std ;
tarpt pagrindinis ( )
{
char * buvo_1 ;
buvo_1 = gettenv ( 'SESSIONNAME' ) ;
jeigu ( buvo_1 ! = NULL )
cout << 'Kintamojo pavadinimas yra SESSIONNAME' << endl ;
cout << 'Aplinkos kintamasis yra: << buvo_1 ;
grąžinti 0 ;
}
Išvestis :
Ši išvestis pateikia aplinkos kintamojo pavadinimą, kurį pridedame kaip funkcijos „getenv()“ parametrą ir šio aplinkos kintamojo reikšmę. Šią reikšmę gauname naudodami funkciją „getenv ()“ mūsų kode.
2 pavyzdys:
Dabar turime kitą pavyzdį. Mes pradedame savo kodą įtraukdami būtinus antraščių failus. Tada įvedame „namespace std“. Po to pasiekiame funkciją „main()“, kurioje sukuriame „char*“ žymeklį pavadinimu „newEnv_var“ ir inicijuojame jį aplinkos kintamojo pavadinimu „Path“. Tada pridedame kitą „char*“, kuris čia taip pat yra žymeklis, ir pavadiname jį „myValue“.
Dabar inicijuojame „myValue“ kintamąjį naudodami „getenv()“ funkciją ir perduodame „newEnv_var“ šiai funkcijai „getenv()“; tai yra šios funkcijos parametras. Šiame „newEnv_var“ kintamajame yra aplinkos kintamojo pavadinimas, kai jį inicijuojame „PATH“. Tada pridedama sąlyga „jei“, siekiant nustatyti, ar „myValue“ yra lygiavertė „NULL“, ar ne. Jei „myValue“ nėra nulis, pirmiausia išspausdinamas aplinkos kintamojo pavadinimas, o po to kitoje eilutėje – kintamojo reikšmė. Tačiau jei „myValue“ nustatyta į „NULL“, joks pranešimas nerodomas ir kodas baigiasi čia.
2 kodas:
#include#include
naudojant vardų erdvė std ;
tarpt pagrindinis ( )
{
char * newEnv_var = 'KELIAS' ;
char * myValue ;
myValue = gettenv ( newEnv_var ) ;
jeigu ( myValue ! = NULL ) {
cout << 'Kintamasis =' << newEnv_var << endl ;
cout << 'Vertė =' << myValue << endl ;
}
Kitas
cout << 'Kintamasis neegzistuoja!' << myValue ;
grąžinti 0 ;
}
Išvestis:
Dabar terminale rodoma aplinkos kintamojo „PATH“ reikšmė, kurią gauname naudodami kodo funkciją „getenv ()“. Kiekviename kompiuteryje jis skiriasi, nes kelias kiekviename kompiuteryje yra skirtingas.
3 pavyzdys:
Štai dar vienas pavyzdys: kodo pradžioje įrašome „namespace std“, įtraukę reikiamus „iostream“ ir „cstdlib“ antraštės failus. Tada įvedame „main()“ metodą, kuriame sugeneruojame „char*“ žymeklį, vadinamą „myVar“, ir inicijuojame „PUBLIC“ aplinkos kintamojo pavadinimą.
Tada sukuriame naują „char*“, vadinamą „myValue“; tai taip pat yra rodyklė. Dabar, kai „myVar“ pateikiama funkcijai „getenv()“, su kuria inicijuojame „myValue“ kintamąjį, tai yra funkcijos argumentas. Kadangi inicijuojame jį „PUBLIC“, aplinkos kintamojo pavadinimas yra šiame „myVar“ kintamajame.
Tada, norint nustatyti, ar „myValue“ yra lygi „NULL“, ar ne, pridedama sąlyga „jei“. Aplinkos kintamojo pavadinimas bus rodomas pirmiausia ekrane, jei „myValue“ nėra nulis, o kintamojo reikšmė bus rodoma kitoje eilutėje. Tada čia pridedama kita dalis, kuri vykdoma, jei netenkinama nurodyta sąlyga. Čia išspausdiname pranešimą, kuriame nurodoma, kad „Kintamasis čia nerastas“.
3 kodas:
#include#include
naudojant vardų erdvė std ;
tarpt pagrindinis ( )
{
char * manoVaras = 'VIEŠA' ;
char * myValue ;
myValue = gettenv ( manoVaras ) ;
jeigu ( myValue ! = NULL ) {
cout << 'Kintamasis =' << manoVaras << endl ;
cout << 'Tai vertė =' << myValue << endl ;
}
Kitas
cout << 'Kintamojo čia nerasta..!! << myValue ;
grąžinti 0 ;
}
Išvestis:
Aplinkos kintamojo, kurį pridedame kaip parametrą prie funkcijos „getenv()“, pavadinimas kartu su jo reikšme pateikiamas šioje išvestyje. Šią reikšmę galime gauti naudodami mūsų kodo funkciją „getenv ()“.
4 pavyzdys:
Čia sukuriame pastovų simbolių masyvą, pavadintą „NewEnv_var[]“, kurio dydis yra „6“. Tada į šį masyvą perduodame visus galimus aplinkos kintamuosius. Po juo turime kitą masyvą pavadinimu „char *env_value[]“, kurio dydis yra toks pat „6“. Dabar turime „for“ kilpą ir visus šiuos aplinkos kintamuosius sujungiame iš funkcijos „getenv()“, kad gautume visų šių kintamųjų reikšmes ir išsaugotume jas „env_value“ masyve. Šioje „for“ kilpoje taip pat pateikiame sąlygą „jei“, kuri patikrina, ar aplinkos reikšmė yra nulinė. Jei reikšmė nėra nulinė, ji išspausdina reikšmę ir kintamojo pavadinimą. Jei jis yra nulis, rodomas pranešimas, kad aplinkos kintamasis čia neegzistuoja.
4 kodas:
#include#include
naudojant vardų erdvė std ;
tarpt pagrindinis ( )
{
konst char * NewEnv_var [ 6 ] = { 'VIEŠA' , 'NAMAI' , 'SESSIONNAME' , 'LIB' , 'SystemDrive' , 'DELTREE' } ;
char * env_value [ 6 ] ;
dėl ( tarpt a = 1 ; a <= 6 ; a ++ )
{
env_value [ a ] = gettenv ( NewEnv_var [ a ] ) ;
jeigu ( env_value [ a ] ! = NULL )
cout << 'Kintamasis yra' << NewEnv_var [ a ] << “, o tai „Value=“ << env_value [ a ] << endl ;
Kitas
cout << NewEnv_var [ a ] << 'čia neegzistuoja' << endl ;
}
}
Išvestis:
Čia rodomos visos galimos aplinkos kintamojo reikšmės, taip pat rodomas pranešimas, kad „HOME“, „LIB“ ir „DELTREE“ neegzistuoja, o tai reiškia, kad jų reikšmė yra NULL.
5 pavyzdys:
Dabar eikime į priekį. Tai paskutinis šios pamokos pavyzdys. Čia sukuriame pastovų „4“ dydžio simbolių masyvą, vadinamą „Kintamasis[]“, kuriame pateikiame visus galimus aplinkos kintamuosius. Dabar naudojame kilpą „už“. Po juo yra kitas masyvas, kurio dydis yra toks pat „4“, vadinamas „char *values[]“, kuriame įdedame funkciją „getenv()“ ir kaip parametrą perduodame „kintamąjį [i]“. Ši kilpa naudojama kartoti visus aplinkos kintamuosius, nuskaitant jų reikšmes iš funkcijos „getenv()“ ir išsaugant jas „values[]“ masyve.
Į šią „for“ kilpą įtraukiame sąlygą „jei“, kuri nustato, ar aplinkos vertė yra nulinė, ar ne. Reikšmė ir kintamojo pavadinimas spausdinami, jei reikšmė nėra nulinė, o rodomas pranešimas, jei jis yra NULL, kuris pateikiamas dalyje „else“.
5 kodas:
#includenaudojant vardų erdvė std ;
tarpt pagrindinis ( ) {
konst char * kintamasis [ 4 ] = { 'VIEŠA' , 'NAMAI' , 'DELTREE' , „LOGNAME“ } ;
dėl ( tarpt i = 0 ; i <= 4 ; i ++ )
{
konst char * vertybes = gettenv ( kintamasis [ i ] ) ;
jeigu ( vertybes ! = NULL ) {
cout << kintamasis [ i ] << '=' << vertybes << endl ;
}
Kitas {
cout << kintamasis [ i ] << 'Čia nerasta!' << endl ;
}
}
grąžinti 0 ;
}
Išvestis:
Tokiu atveju galimos aplinkos kintamojo reikšmės rodomos kartu su pranešimu, kad „HOME“, „DELTREE“ ir „LONGNAME“ reikšmės čia nerandamos, o tai reiškia, kad tai yra NULL reikšmės.
Išvada
Ši pamoka skirta „kaip pasiekti aplinką C++“. Išnagrinėjome pavyzdžius, iš kurių sužinojome, kaip pasiekti aplinkos kintamąjį atskirai arba naudojant masyvą, kuriame perduodame visus galimus aplinkos kintamuosius, o tada gauname reikšmes naudodami funkciją „getenv()“. Šį „getenv()“ metodą teikia C++ kalba, kad gautų reikiamas aplinkos kintamųjų reikšmes.